Birželio sukilimas

Alfredas Rukšėnas

Lietuvos gyventojų 1940-1941 m. pasipriešinimas sovietų okupaciniam režimui

    Sovietų Sąjunga 1940 m. vasarą okupavo ir aneksavo Lietuvos valstybę, kuri susikūrė Lietuvos Tarybos nariams 1918 m vasario 16 d. pasirašius ir paskelbus Nepriklausomybės aktą. Nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo ankstesnių valdžios įstaigų likvidavimo ir naujos sovietinės administracijos kūrimo darbas, politinio, ekonominio, kultūrinio ir kitų visuomeninio gyvenimo sričių sovietizacija. Šiuos ir kitus okupacinės tikrovės reiškinius lydėjo krašto gyventojų represijos.

   Minėti dalykai kėlė didžiosios Lietuvos gyventojų nepasitenkinimą, žadino patriotizmą, kuris skatino priešintis sovietų valdžiai. Pasipriešinimo judėjimo narius vienijo vienas tikslas - atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Į kovą už išsivadavimą iš sovietų priespaudos įsijungė tiek užsienio lietuviai, tiek okupuotos Lietuvos gyventojai. Pasipriešinimas sovietų režimui iki karo tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos pradžios vyko ne viena forma.

   Pirmieji 1940 m. vasarą okupacijai ir aneksijai pasipriešino Lietuvos diplomatai užsienyje. Jie rengė notas, protestus, kuriuos teikė užsienio valstybių vadovams. Notose, protestuose jie tvirtino, kad okupacija, Liaudies Seimo nutarimai yra neteisėti, nelegalūs. Antroji forma - tai pavienių Lietuvos gyventojų, jų grupių vieši pasisakymai, masinės protesto akcijos prieš sovietų valdžią. Trečioji forma - tai pasipriešinimo organizacijų steigimas tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Galima skirti du Lietuvos 1940-1941 m. antiokupacinio pogrindžio veiklos ir raidos laikotarpius.

    Pirmasis - sovietinės okupacijos pradžios 1940 m. birželio 15 d. iki Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Berlyne susikūrimo 1940 m. lapkričio 17 d. ir pasipriešinimo centrų Kaune, Kretingoje, Vilniuje susiformavimo.  Antrasis - nuo pasipriešinimo centrų Berlyne ir Lietuvoje susikūrimo iki SSRS ir Vokietijos karo pradžios 1941 m. birželio 22 d. Pirmas laikotarpis pasižymėjo tuo, kad pradėjo kurtis pirmosios pogrindinės organizacijos. Ryšiai tarp jų buvo silpni, nebuvo glaudaus bendradarbiavimo. Antruoju laikotarpiu atsiranda glaudus bendradarbiavimas, sustiprėja ryšiais. Taip pat buvo kuriamos naujos organizacijos, verbuojami nauji nariai. Tokie pokyčiai įvyko iš dalies dėl to, nes Berlyno LAF organizacija, pasipriešinimo centrai Vilniuje, Kaune, Kretingoje pradėjo koordinuoti Lietuvos pogrindžio veiklą. Pasipriešinimo judėjimo dalyviai tikėjo, kad jiems pavyks atkurti nepriklausomybę per sukilimą, kuris turėjo kilti prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Sukilimas buvo ruošiamas rengiant ir platinant antiokupacinę literatūrą, rūpinantis ginklų įsigijimo klausimais, formuojant karines pasipriešinimo struktūras, palaikant ryšius su vokiečių karo žvalgyba.

    Vienas iš Lietuvos pogrindžio narių uždavinių buvo sukilimo išvakarėse pereiti į parengties būklę. Žinias apie konkretų laiką, kai turės būti pasirengę koviniams veiksmas, jiems teikė Varpėnų pogrindžio narių pranešimai. 1940 m. pavasarį pogrindininkai buvo informuoti, kad karas prasidės tarp gegužės 1 ir 10 d. Dėl įvykių Jugoslavijoje karo pradžia buvo atidėta vėlesniam laikui. Antruoju pranešimu pogrindininkai buvo informuoti, kad karas prasidės birželio 18-26 d. Po šio pranešimo pogrindžio nariai suskubo pereiti į parengties būklę. Vokietijos ginkluotosios pajėgos 1941 m. birželio 22 d. įsiveržė į Sovietų Sąjungos teritoriją, prasidėjo karas. Pasipriešinimo judėjimo dalyviais iš parengties būklės perėjo prie atviros ginkluotos kovos prieš sovietų režimą. Spontaniškai prie jų iš patriotinių paskatų prisijungė ir kiti Lietuvos gyventojai. Taip kilo 1941 m. birželio sukilimas. Prieš karą ir jo pradžioje susiformavusių partizanų sukilėlių uždavinys buvo užimti ir pradėti kontroliuoti apskričių, valsčių centrinius miestus, miestelius, strategiškai svarbius objektus iki vokiečių kariuomenės atėjimo. Sukilimo centru tapo Kaunas. Birželio 23 d. Leonas Prapuolenis LAF'o Vyriausiojo štabo vardu paskelbė: „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę". Sukilėliai dar iki vokiečių kariuomenės atėjimo įsitvirtino daugelyje Lietuvos miestų, miestelių, tačiau, deją, ne visuose. Taip nutiko iš dalies dėl to, nes Lietuvos pasienio sritis vokiečių kariuomenė okupavo pačia pirmą karo dieną. Kita vertus, sukilėlių priešininkus, t. y. sovietinės valdžios įstaigas, jų pareigūnus palaikė gerai ginkluoti raudonarmiečiai, vietiniai režimo rėmėjai. Partizanai neturėjo pakankamai ginklų. Sukilimo metu jiems teko rūpintis dar ir ginklų įsigijimo klausimu, t. y. atimant jos iš priešininkų. Istoriniuose darbuose yra žinių, kad Lietuvoje veikė apie 400 partizanų būrių. Pagal vienus statistinius duomenis sukilėlių buvo nuo 10 iki 15 tūkst., pagal antrus - nuo 16 iki 20 tūkst., pagal trečius duomenis - net apie 100 tūkst. Remiantis istorinių, kitų darbų visumos analize tikėtina, kad sukilėlių galėjo būti apie 20 tūkst. Istorinėje, kitoje literatūroje per susirėmimus su raudonarmiečiais, sovietų režimo šalininkais žuvusių sukilėlių skaičius svyruoja nuo 600 iki 4 tūkst. Antrasis skaičius yra gerokai perdėtas, pirmasis greičiausiai atskleidžia tik minimalų žuvusių sukilėlių skaičių. Sukilėliai išvadavo arba sudarė sąlygas išsilaisvinti apie 3 300 politinių kalinių. Vien Kaune išgelbėjo beveik apie 2 000 kalinių. Išsilaisvino beveik pusė Vilniaus kalinių. Išlaisvinti Marijampolės, Tauragės, Ukmergės, Utenos kaliniai.

     Lietuvių 1940-1941 m. pasipriešinimo judėjimas, Birželio sukilimas yra reikšmingas Lietuvos istorijos įvykiai. Rezistentai pasauliui įrodė, kad 1940 m. vasarą Lietuva į Sovietų Sąjungos sudėtį įstojo ne savo noru, o buvo inkorporuota jėga. Lietuvos gyventojai atgavo psichologinį, moralinį pasitikėjimą savo jėgomis. Jiems tapo lengviau ir sumažėjo gėdos jausmas dėl to, kad 1940 m. birželio 15 d. nepasipriešino Sovietų Sąjungos kariuomenės vykdomai okupacijai. Sukilimas suteikė stiprų impulsą tolimesnei kovai už Lietuvos laisvę tiek nacių režimo, tiek sovietinės okupacijos laikotarpiais. Lietuvos gyventojai pasipriešinimo judėjimo dalyvių 1940-1941 m. pradėtą kovą už laisvę laimėjo praėjus 50 metų nuo okupacijos ir aneksijos. Pergalės diena - tai 1990 m. kovo 11 d., kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą.