Donatas Smalinskas: „Obeliečių viltis išsipildė – paminklas jau atstatytas"

 

Darbai, mintys, įspūdžiai. 2012–2014 metai.

  

Vaizdas iki statybos pradžios.

 

      Kai parvažiuodavau į Obelius, iš tėvų vis išgirsdavau naujienų, kad norima atstatyti nugriautą paminklą. Pasidžiaugdavau, tačiau tuo labai nesidomėjau. Rokiškio rajono savivaldybės tarybai 2010 metų rudenį priėmus sprendimą, atrodė, kad darbai netrukus prasidės. Tų pačių metų pabaigoje buvo paskelbtas konkursas dėl techninio dokumento rengimo, vėliau projektas aptartas su Obelių bendruomene, savivaldybė už jį sumokėjo 12 000 litų, statybai skyrė 18 000 litų. Buvo planuota, kad visos išlaidos sieks 167 000 litų.

       Nors tuo metu atrodė, kad ledai pajudėjo, tačiau netrukus viskas sustojo: daugelį glumino didelė darbų kaina. Atsitiktinai perskaitęs „Gimtojo Rokiškio“ laikraštyje apie sprendimą atstatyti paminklą, į šį reikalą pradėjau rimčiau gilintis. Tai buvo tikimasi padaryti Birželio sukilimo 70-mečio proga.

      Po kurio laiko paskambinęs į laikraščio redakciją, iš žurnalistės Linos Dūdaitės sužinojau, kad rengiamas dar vienas straipsnis. Šį kartą – apie iškilusius paminklo atstatymo sunkumus. Paprašytas duoti interviu naiviai tikėjausi, kad pavyks pastatyti greičiau ir gerokai pigiau. Dar negalėjau suvokti, kokį ilgą, sunkų ir sudėtingą kelią teks nueiti.

      Artėjant jau 71-osioms Birželio sukilimo metinėms, paskambinęs į Lietuvos radiją ir sužinojęs, kad apie šį įvykį plačiau nebus kalbama, paprašiau atsakingų darbuotojų, kad viešai apie obeliečių ketinimus pakviestų papasakoti Kauno apskrities archyvo direktorių Gintarą Dručkų ir Obelių seniūno pavaduotoją Aldoną Žėkienę.

      Vėliau telefonu susisiekiau su „Panprojekto“ specialistais, Rokiškio savivaldybės darbuotojais Albinu Urbonu, Audrone Gavėniene, seniūnu Eugenijumi Narkūnu, bendruomenės pirmininku Žilvinu Misiūnu ir visus pakviečiau susitikti Obelių seniūnijoje. Per pasitarimą buvo išsakyta įvairių pasiūlymų, perskaitytos mano iniciatyva gautos kraštiečio architekto Petro Stankevičiaus pastabos, paaiškėjo esminis dalykas – pinigų paminklui niekas daugiau neduos, tačiau noras pastatyti jį buvo didesnis už galimybes.

      2012 metų liepą Žilvinui Misiūnui pasiūliau organizuoti renginį per miesto šventę ir visuomenei plačiai papasakoti apie ketinimą statyti paminklą. Teko imtis konferencijos organizavimo, ją viešinti, numatyti programą, kviesti lektorius. Didelio susidomėjimo sulaukusiame renginyje dalyvavo žmonės iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Jonavos, Biržų, Molėtų, Rokiškio rajono ir iš kitur. Gausiai susirinkę dalyviai paaukojo 1 080 litų. Tai buvo savotiška pradžia, atspirties taškas – atėjo laikas ieškoti rėmėjų. Kiek reikės lėšų, dar niekas tiksliai negalėjo pasakyti. Abejones dėl paminklo atstatymo išsklaidė „Gimtajame Rokiškyje“ išspausdintas Linos Dūdaitės straipsnis „Konferencija: paminklas 1941 m. birželio sukilimo dalyviams atminti – būtinas“. Panašų renginį spalio mėnesį su sostinės rokiškėnų klubu „Pragiedruliai“ organizavome Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Vėliau mane įkvėpė Pandėlio bažnyčios bokštus atstačiusio šio klubo nario Albino Jasiūno pavyzdys.

       Supratau, kad viso šio ilgo kelio būtinybė – darbų viešinimas. Pradžioje visi aukotojai (jų buvo nedaug) skelbti svetainėje www.Obeliai.info, vėliau Algis Narutis pasiūlė parengti atskirą tinklalapį ir finansiškai parėmė jo kūrimą. Apgalvojau struktūrą, nusiunčiau medžiagą rengėjams, o gruodžio pabaigoje pasirodžiusioje svetainėje www.Obeliupaminklas.lt jau buvo skelbiama visa reikalinga informacija. Ją administruoju (dedu visus skelbimus, naujienas,  nuotraukas, įrašau rėmėjus ir aukotojus) iki šiol. Tai man atima labai daug laiko, tačiau norisi, kad svetainė būtų lankoma, patraukli ir įdomi.

       Veiklą organizavau dviem kryptimis – ieškojau lėšų ir garsinau visus su paminklo atstatymu susijusius darbus, aukotojus. Obeliuose nuolat kabojo skelbimai, kviečiantys prisidėti prie statybos, „Gimtajame Rokiškyje“ kas mėnesį buvo pranešama, kiek lėšų surinkta ir kas daroma.

        Artėjo 2013 metų pavasaris, reikėjo ieškoti paminklo statytojų. Su Obelių bendruomenės centru pasiūlymus imtis statybos išsiuntėme Rokiškio, Biržų, Zarasų, Ignalinos, Utenos, Panevėžio, Kupiškio įmonėms, tačiau norinčiųjų neatsirado. Tuomet kreipiausi į uždarąją akcinę bendrovę „Žybartuva“, įsikūrusią Šalčininkų rajone ir turinčią didžiulę tokio darbo patirtį. Būtina paminėti, kad šios bendrovės įkūrėjas šviesaus atminimo Žybartas Šiukšta yra baigęs Obelių vidurinę mokyklą. Tai, be abejo, paskatino bendrovę neatsisakyti šio kilnaus darbo savo kraštiečio garbei. 

        Su Rokiškio krašto muziejaus direktore Nijole Šniokiene sutarėme, kad sukilimo minėjimo dieną surengsime konferenciją. Birželio 22-ąją joje pranešimus skaitė dr. Arūnas Bubnys, vicemeras Egidijus Vilimas, Žilvinas Misiūnas, aš informavau apie svarbiausius parengiamuosius darbus, geradarių paaukotus pinigus.

        Liepos mėnesį su „Žybartuvos“ direktoriumi Andžejumi Orlovskiu pradėjau tartis dėl darbų pradžios, atlikimo terminų ir atsiskaitymo galimybių. Tai užtruko neilgai, buvo planuojama pradėti statybą vasaros pabaigoje.

       Obelių bendruomenei pasiūliau per „Obelinę“ papasakoti apie paminklo atstatymą. Buvo tikrai smagu pranešti džiugią naujieną, kalbėti apie atliktus darbus, rėmimo reikalus ir kviesti prisidėti prie bendro tikslo. Žmonės pamatė, kad lėšos ne tik renkamos, bet ir naudojamos, nes ilgai laukto paminklo atstatymo darbai prasidėjo.

       Visą laiką buvo siunčiami laiškai rėmėjams, rengiami susitikimai, skambinama žmonėms, kurie žadėjo paaukoti, atnaujinama interneto svetainės informacija.

        Dėl daugybės darbų (užsakymų) „Žybartuvos“ antras darbų etapas Obeliuose prasidėjo tik gruodžio mėnesį, o per tą laiką bendrovės dirbtuvėse buvo pjaustomi didžiuliai granito gabalai, projektuojamos detalės, raštai, tekstas ir šriftai.

        Nuolat bendravau su įmonės direktoriumi ir darbuotojais, tarėmės, kaip visus sudėtingus darbus padaryti iki metų pabaigos, į Šalčininkų rajone esančias dirbtuves buvau nuvykęs pažiūrėti, kaip atrodo jau pagamintos daugiau kaip po toną sveriančios dalys. Ruduo buvo gana šiltas ir sausas, bet darbus sunkino tai, kad į kapines dėl per siauro keliuko jokia technika įvažiuoti negalėjo. Reikėjo nuomoti 120 tonų keliamosios galios kraną ir 17 gabalų perkelti per kapinių teritoriją net 30 metrų iš už kapinių tvoros iki paminklo vietos. Sumanūs ir darbštūs bendrovės žmonės per pusantros dienos sunkiausius darbus užbaigė.

      Gruodžio 9 d. „Žybartuvos“ darbuotojai iš Obelių išvyko, gruodžio 15 d. paskelbiau paminklo darbų pabaigtuves. 

       Tą sekmadienį po šv. Mišių parapijiečiai ir Obelių svečiai džiaugdamiesi rinkosi prie ką tik prieš kelias dienas pastatyto paminklo. Spaudžiant šaltukui ir snyguriuojant buvo itin džiugu visiems pranešti, kad visai artėjant metų pabaigai viešai skelbtą pažadą ištesėjome – paminklas pastatytas. Kapinėse merui Vytautui Viliui pasakius kalbą, uždegus žvakutes, pagerbus mirusiuosius, visi susirinkome Obelių muziejuje ir gerdami arbatą džiaugėmės, kad didžiulis darbas jau padarytas. Prisiminimais dalijosi ir didžiausią sumą (5 000 litų) paaukojo buvęs obelietis Jonas Sirvydis, profesinius patarimus dėl paminklo rėmėjų įamžinimo išsakė jo klasės draugas Petras Stankevičius, apie paminklo reikšmę kalbėjo Andrius Dručkus, Dijana Meškauskienė, Eugenijus Narkūnas, Žilvinas Misiūnas, kiti obeliečiai.

       Šis trumpas pasakojimas neatspindi visų didesnių ir mažesnių darbų, norų, svarstymų, džiaugsmo ir nusivylimų. Ne to ir siekiau. Labai džiaugiuosi, kad kelis dešimtmečius puoselėta šio krašto žmonių viltis pagaliau išsipildė.

                       

       Paminklas iškilmingai atidengiamas 2014 m. birželio 22 dieną.

 

 

 

 

Atgal į sąrašą